žvabus

žvabùs, -ì adj. (4) JI7, J.Jabl, Rtr, NdŽ, KŽ, DūnŽ, Kal, Šts, Kl, KlvrŽ, Trš, Nv žvalus, judrus: Žvabùs vaikinas, kurs yra pravornas, akylas, nesutižęs J. Teip gerai į mamą veizėti, kad žvabèsnė yr Slnt. Vaikiukai tura būti žvabì – kur lubizą dėsi Krš. Vaikiukai būs liūb kaip paveiksliukai, žvabì, linksmi Pln. Šešiolekmečiai, septyniolekmečiai – tie patys žvabíejai, smarkiejai Krš. Susipiršo pats, rado priplaikią pačią, žvãbią Krš. Buvo žvabiáusia motriška, o susirgo Rdn. | Jau geriau [ligoniui], akys žvabèsnės jau Plt. Da nemirsi, da žvabiõms akelėms veizi Pln. | Ta kiaulikė žvabì, ėda gerai Pvn. Žvabì karvė, vis veizdi visur J.

žvabiaĩ adv.: Žvabiaĩ važiuo[ja] Plt. Išgėrus žvabiau pasidaro Šauk. | prk.: Net samanota bakūžėlė pavasarį jaunėja: žvabiai žiūri į pusiaudienio pusę mažais langučiais rš. ║ aktyvus, apsukrus: Vyras būk žvabùs, nežiopsok Krš. ║ smarkus: Kokia žvabì žiema – čia vis buvo lengvios i lengvios Krš.